Katerina, Vaitholo rūmai, 1540 m. vasaris

Šukuoju ilgus šviesius karalienės plaukus priešais sidabruotą jos veidrodį. Ji žvelgia į savo atvaizdą, bet žvilgsnis tuščias, savęs ji visai nemato. Tik pamanykit! Turėti tokį nuostabų, tobulai atspindintį veidrodį ir nesigrožėti savimi! Aš visą gyvenimą bandau įžiūrėti save sidabro padėkluose, stiklo šukėse, netgi pasilenkusi virš Horšamo šulinio, o ji sėdi prieš tobuliausiai pagamintą veidrodį ir nesižavi. Tikra keistuolė. Už jos aš grožiuosi savo suknelės rankogalio judėjimu aukštyn žemyn, netgi pasilenkiu, norėdama išvysti savo veidą, krypteliu, kad šviesa kristų ant mano skruosto. Pamėginu vos pastebimai šyptelėti ir lyg nustebusi kilstelėti antakius.

Žvilgtelėjusi žemyn pamatau, kad karalienė mane stebi, todėl sukikenu, o ji nusišypso.

— Tu daili mergina, Katerina Hovard, — sako ji.

Aš suklapsiu blakstienomis mūsų atspindžiams.

— Dėkui.

— O aš — ne, — sako ji.

Vienas iš nemaloniausių dalykų — tas jos nemokėjimas deramai išsakyti mintis. Lepteli tokį šiurpiai pliką teiginį, o tu paskui suk galvą, kaip atsakyti. Žinoma, ji nėra tokia graži kaip aš, bet, kita vertus, plaukai jos nuostabūs, stori ir blizgantys, veidas malonus ir geras, lygi oda ir tikrai gražios akys. Jai nereikėtų pamiršti, jog tokių gražuolių kaip aš, rūmuose beveik nėra, todėl nėra prasmės save dėl to kaltinti.

Anai trūksta žavesio, nes yra sustabarėjusi. Nemoka šokti, nemoka dainuoti, plepėti taip pat nemoka. Mes, žinoma, mokome ją žaisti kortomis ir viso kito, pavyzdžiui, šokių, dainų, apie ką ji visiškai nenutuokia, bet kol kas ji yra baisi nuoboda. O rūmuose nuobodus gerumas vertas špygos. Tuščia vieta, dievaži.

— Gražūs plaukai, — bandau padėti.

Ji parodo į savo gobtuvą ant stalo priešais, tą didelį ir sunkų gobtuvą.

— Negeras, — sako ji.

— Ne, — pritariu. — Labai blogas. Norite pasimatuoti mano? — Blogiausia, kad kalbėdamas su karaliene imi kalbėti taip pat primityviai, kaip ji. Vakare, kai turėtume miegoti, mėgdžioju ją kambarinėms. „Miegoti dabar”, — sakau tamsoje, ir visos plyšta iš juoko.

Pasiūlymas jai patinka.

— Tavo gobtuvas? Taip.

Ištraukusi smeigtukus nusiimu jį nuo galvos. Spėju sugauti veidrodyje savo atvaizdą, kai plaukai krenta žemyn. Gobtuvas primena brangų Francį Derehamą, kuris mėgdavo nuimti jį ir įsikniaubti į palaidus plaukus. Pirmą kartą matydama save gerame veidrodyje, aš suprantu, kokia geidžiama jam atrodžiau. Tikrai, negaliu kaltinti karaliaus, kad į mane taip žiūri, negaliu kaltinti Džono Beresbio ar naujojo lordo Seimuro pažo. Vakar per pietus Tomas Kulpeperis negalėjo atplėšti nuo manęs akių. Dievaži, atvykusi į rūmus atrodau nuostabiai ir kiekvieną dieną vis gražėju.

Aš atsargiai paduodu karalienei gobtuvą, o kai ji paima, atsistojusi už nugaros suimu jos plaukus, kad galėtų užsidėti.

Vaizdas kur kas geresnis, ji pati tuo įsitikina. Kai ant galvos nepūpso tas vokiškas kvadratinis stogas, jos veidas iškart atrodo apvalesnis ir dailesnis. Bet tada ji užtraukia mano dailųjį gobtuvą bemaž ant kaktos, kaip savo prancūzišką gobtuvą per riterių turnyrą. Atrodo juokingai. Aš purkšteliu suirzusi ir patraukiu taip, kad jis vėl atsidurtų ant viršugalvio, o tada ištraukiu kelias plaukų bangas, kad matytųsi kasų storumas ir šviesumas.

Karalienė Ana nenoriai papurto galvą ir vėl užsismaukia gobtuvą ant kaktos, paslėpdama puikiuosius plaukus.

— Taip geriau, — sako.

— Taip negražu, taip negražu! Turėtumėte atstumti atgal! — šūkteliu.

Ji tik nusišypso dėl pakelto mano tono.

— Per daug prancūziška, — tepasako.

Aš užsičiaupiu. Galbūt ji teisi. Bet kuri Anglijos karalienė mažiausiai norėtų atrodyti panaši į prancūzę. „Prancūziškas” — tai didžiausias nekuklumo ir amoralumo epitetas. Ankstesnė, Prancūzijoje auklėta karalienė, kuri pati buvo kaip prancūzė, mano pusseserė Ana Bolein, atvežė į Angliją prancūziško stiliaus gobtuvą ir nusiėmė jį tik dėdama galvą ant budelio trinkos. Karalienė Džeinė nešiojo anglišką gobtuvą, pabrėždama anglišką kuklumą. Jis primena vokišką, pobaisis, tik gal kiek lengvesnis ir šiek tiek išlenktas. Dar ir dabar tokį nešioja dauguma damų. Tik ne aš. Aš nešioju prancūzišką. Nustumiu taip toli, kiek drįstu ir man patinka. Toks puikiai tiktų ir karalienei Anai.

— Užsidėjote jį per turnyrą, ir niekas nenumirė, — spiriu ją. — Jūs — karalienė. Darykite ką tik norite.

Ji linkteli.

— Galbūt, — atsako. — Karaliui šitas patikti?

Na, taip, gobtuvas jam patinka, bet tik todėl, kad po juo aš. Jis toks įsimylėjęs senis, kad patikčiau jam netgi užsivožusi juokdario kepurę, prašinėjanti pinigėlių ir barškinanti kiaulės pūsle su varpeliais.

— Atrodo, kad patinka, — atsakau nerūpestingai.

— Jam patikti karalienė Džeinė? — klausia ji.

— Taip. Patiko. Ji nešiojo klaikų gobtuvą, kaip jūsų.

— Jis ateina į jos lovą?

Šventieji, nežinau, kuo tai baigsis, bet labai norėčiau, kad ledi Ročford būtų šalia.

— Nežinau, tuomet dar negyvenau rūmuose, — atsakau. — Tikrai, gyvenau pas savo senelę. Buvau maža mergaitė. Galite paklausti ledi Ročford ar kurios nors kitos senos damos. Paklauskite ledi Ročford.

— Jis pabučiuoja mane vakare, — staiga ištaria ji.

— Kaip miela, — išlemenu.

— Jis pabučiuoja mane iš ryto.

— O.

— Ir viskas.

Aš apsidairau tuščioje drabužinėje. Paprastai čia būna pustuzinis damų, neįsivaizduoju, kur jos dabar. Kartais jos kur nors nuklysta, tikrai dykūnės tos merginos. Dabar suprantu, kodėl aš visus taip nervinu. Tik dabar, kai man reikia pagalbos klausant šito neįprasto prisipažinimo, nė vienos nėra šalia.

— O, — tarsteliu darsyk.

— Tik tiek: pakšt, labanakt, pakšt, labas rytas.

Linkteliu. Kur tos tingios kalės?

— Nieko daugiau, — tęsia karalienė, lyg būčiau tokia kvaila, kad nesuprasčiau, kokį šiurpų dalyką ji man pasakoja.

Dar kartą linkteliu. Meldžiu Dievo, kad kas nors įeitų. Bet kas. Dabar mielai pamatyčiau nors ir Aną Baset.

— Jis daugiau nepajėgia, — stačiokiškai taria ji.

Matau, kaip jos veidą užlieja tamsus raudonis, vargšelė rausta iš gėdos. Iškart nurimstu, mane apima gailestis. Dievaži, jai taip pat koktu tai pasakoti, kaip man girdėti. Netgi, sakyčiau, karalienei turėtų būti sunkiau, nes ji turi prisipažinti man, jog vyras nejaučia jai jokio geismo, o mergina nežino, ką daryti. Ana Klevietė tokia drovi, tokia kukli moteris, o aš, Dievas mato, ne.

Jos akyse tvenkiasi ašaros, skruostai išraudę. Vargšiukė, galvoju. Kokia ji vargšiukė. Panoro ištekėti už šlykštaus seno vyro, o jis net nepajėgia atlikti reikalo. Kaip turėtų būti bjauru! Laimė, aš galiu pasirinkti meilužius, o Francis yra jaunas, glotnus kaip žaltys, per savo nepasotinamą geidulingumą neleisdavo man užmigti visą naktį. Karalienė užsikrovė sau sergantį senį ir nežino, kaip jam padėti.

— Ar bučiuojate jį? — klausiu.

— Ne, — trumpai atsako ji.

— Gal... — Aš padarau vamzdelį iš dešinės rankos ir pajudinu ją ties juosmeniu; ji supras, ką turiu galvoje.

— Ne! — aikteli ji pasibaisėjusi. — Dieve šventas, ne.

— Na, turite taip elgtis, — rėžiu jai tiesiai. — Ir leisti jam apžiūrinėti save, palikusi žvakes degti. Išlipkite iš lovos ir nusirenkite. — Parodau jai, kaip turėtų patempti marškinius, kad šie nuslystų nuo pečių, nuvinguriuotų krūtimis. Nusigręžiu nuo jos ir šypsodamasi dirsteliu per petį, iš lėto pasilenkiu, neslėpdama šypsenos. Joks vyras negalėtų tam atsispirti, patikėkite manimi.

— Liaukis, — sudraudžia ji. — Negerai.

— Labai gerai, — kategoriškai atsakau. — Privalote taip daryti. Privalote pradėti kūdikį.

Ji ima sukioti galvą kaip į pinkles įkliuvęs žvėrelis.

— Privalau turėti kūdikį, — kartoja ji.

Aš vaizduoju, kad praskleidžiu marškinius, persibraukiu ranka nuo krūtų iki šakumo. Užsimerkiu ir atsidustu, lyg apimta begalinio malonumo.

— Šitaip. Padarykite taip. Leiskite jam žiūrėti.

Ji žvelgia į mane rimtu ir labai liūdnu veidu.

— Aš negaliu, — tyliai atsako. — Katerina, aš negaliu to padaryti.

— Kodėl gi? Jeigu tai padėtų? Padėtų karaliui?

— Per daug prancūziška, — liūdnai atsako ji. — Per daug prancūziška.